Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Virusai ir bakterijos (2)
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Virusai ir bakterijos (2)

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Virusai. Virusų klasifikacija. Virusų ir bakterijų palyginimas. Bakteriologija. Bakterijos. Bakterijų klasifikacija. Bakterioskopija. Bakteroidai.

Ištrauka

VIRUSAI – ( lot. virus – nuodas ) yra įvairios išvaizdos negyvos ( iki šiol nėra vieningos nuomonės – virusas gyvas ar negyvas organizmas. ) dalelės, kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusai yra užkrečiami. 1884m. prancūzų chemikas Luji Pasteras nustatė, kad pasiutligę sukelia kažkas mažesnis už bakterijas, ir būtent jis pasirinko viruso pavadinimą, kuris lotynų kalboje reiškia nuodą. 1892m. rusų biologas Dmitrijus Ivanovskis ištyrė tabako lapų ligą, dėl margos lapų išvaizdos pavadintą mozaikine liga. Jis pastebėjo, kad užkrečiamą ekstraktą nufiltravus per bakterijas sulaikantį smulkų porcelianinį filtrą, jis vis tiek sukelia ligą. Tai patvirtino Pastero nuomonę, kad ligos sukėlėjas mažesnis už visas žinomas bakterijas. XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo sukurtas elektroninis mikroskopas ir pro jį pirmą kartą buvo pastebėti virusai. XX a. viduryje atlikti išsamūs virusų tyrimai padėjo nustatyti jų sukeliamas ligas, tirti virusų genetinę sandarą ir netgi apibūdinti organizmus.
Viruso dydį galima palyginti su didelia baltymo makromolekule; paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas. Tačiau, jei tik bus galimybė įsiskverbti į šeimininko ląstelę, viruso kristalų dalelės taps užkrečiamomis.
Kiekvinos rūšies virusas paprastai susideda mažiausiai iš dviejų dalių: iš baltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytos iš nukleorūgšties – arba DNR ( deoksiribonukleorūgšties ), arba RNR ( ribonukleorūgšties ), bet ne iš abiejų kartu. Viruso genome daugiausia yra keli šimtai genų; žmogaus ląstelėje jų yra tūkstančiai. Kapsidę dar gali supti išorinis membraninis apvalkalas; jei nesupa, sakoma, kad virusas yra "nuogas". Iš tikrųjų apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos dalis, kurioje taip pat yra viruso glikoproteinų spyglių ( peplomerų ). viruso dalelėje taip pat gali būti įvairių baltymų, o ypač tokių fermentų, kaip polimerazė, reikalingų viruso DNR ir ( ar ) RNR gamybai.
Virusų klasifikacija pagrįsta: 1) viruso nukleorūgšties tipu, taip pat jos vienvije ar dvivije sandara, 2) virusi dydžiu ir forma, 3) išorinio apvalkalo buvimu ar nebuvimu.
Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Norint išlaikyti gyvūnų virusus laboratorijoje, jie kartais sušvirkščiami į gyvo viščiuko embrioną. Dabar šeimininko ląstelės dažnai auginamos kaip audinių kultūra, paprasčiausiai įdedant keletą ląstelių į stiklinį ar plastikinį indą su tinkama terpia. Ląsteles galima apkrėsti tiriamu gyvūno virusu. Virusai apkrečia visokias ląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yra labai specifiški. Bakteriofagai užkrečia tik bakterijas, tabako mozaikos virusas – tik augalus, o pvz., pasiutligės virusas – tik žinduolius. Žinoma, kad kai kurie žmonių virusai prisitaikę vystytis tik tam tikrame audinyje. Žmogaus imunodeficito virusas ( ŽIV ) įsiskverbia tik į specialias kraujo ląsteles, poliomielito virusas dauginasi nugaros smegenų nervų ląstelėse, hepatito virusas užkrečia kepenų ląsteles. Dabar tikima, kad virusai kilę iš tų ląstelių, kurias jie užkrečia, o virusų nukleorūgštis yra kilusi iš šeimininkų ląstelių genomų. Todėl virusai turėjo atsirasti jau po to, kai egzistavo ląstelės, o nauji virusai turbūt vystosi ir dabar.
Virusai taip pat gali keistis, todėl teisinga sakyti, kad jie evoliucionuoja. Besikeičiantys virusai gali sukelti daug rūpesčių, nes veikli vakcina šiandien gali būti neveikli rytoj. Gerai žinoma, kad gripo virusai labai kinta, ir būtent todėl kasmet turime
skiepytis nuo gripo, po praėjusių metų skiepų susidarę antikūnai šiemet jau nebus veiksmingi.
Virusai įsiskverbia į pasirinkto šeimininko ląstelę, nes kapsidės dalis prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio paviršiaus receptorių taip, kaip raktas atitinka spyną. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jau viduje nukleorūgštis koduoja kapsidės baltymines daleles. Be to, virusai gali turėti genų, koduojančių kelis specialius fermentus, atsakingus už virusų dauginimąsi ir išėjimą iš šeimininko ląstelės. Tačiau daugiausia virusų dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR bei ATP ( adenozintrifosfato ). Kitaip sakant, šeimininko ląstelei dauginantis, virusas perima medžiagų apykaitos aparatą. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-06-08
DalykasBiologijos referatas
KategorijaBiologija
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai2
Dydis20.42 KB
Autoriusingrida
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Virusai ir bakterijos (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą