Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Imunitetas (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Imunitetas (2)

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Imuniteto rūšys. Imuniteto naujienos. Skiepai. Antigenai.

Ištrauka

Imunitetas – tai visuma biologinių reiškinių (procesų ir mechanizmų), palaikančių organizmo vidinės terpės pastovumą (homeostazę) ir apsaugančią jį nuo infekcinių bei kitokių genetiškai jam svetimų veiksnių.
Imunologija – mokslas apie imuniteta – tiria ir aiškina tuos procesus, kurie palaiko organizmo homeostazę, nors jį veikia įvairios jam svetimos medžiagos ir organizmai (mikroorganizmai).
Šiuolaikinė imunologija – tai palyginti nauja medicinos disciplina. Ji atsirado kartu su medicinine mikrobiologija XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau imuniteto reiškiniai buvo žinomi jau žiloje senovėje, prieš tūkstančius metų. Literatūros šaltiniuose minima, jog V amžiuje (430m.) prieš mūsų era graikų istorikas Tukididas aprašė siautusią Atėnuose maro ar dėmėtosios šiltinės epidemija, nuo kurios mirė ketvirtadalis gyventojų. Tačiau tas, kuris persirgo, jau antrą kartą nebesirgdavo, o jeigu ir sirgdavo – tai nesunkiai.
Imunitetas tai yra gebėjimas organizmui apsisaugoti nuo įvairių kenksmingų veiksnių. Žodis " imunitetas" kilęs iš lotynų kalbos žodžio immunitas. Jis reiškia laisvumą nuo ko nors nuo duoklės, mokesčių, ir tik vėliau pradėtas vartoti rekšmia " laisvumas nuo ligos".
Per pastaruosius dešimtmečius, tiriant atsparumą infekcinėms ligoms, susikaupė daug naujų duomenų, ir supratimas apie imunitetą keitėsi. Todėl imunologijos pradininkų L. Pastero ir I. Mečnikovo imuniteto kaip organizmo neimlumo infekcinėms ligoms apibrėžimą teko patikslinti. Tai pasidarė būtina ypač po to kai paaiškėjo, kad imunitetas apsaugo organizmą ne tik nuo jam kenksmingų mikroorganizmų, bet ir nuo kitokių, kenksmingų substncijų (pvz., svetimo baltymo), taip pat ląstelių ir audinių bet kokio kito, genetiškai svetimo organizmo. Taigi organizmas naudoja tuos pačius apsauginius mechanizmus tiek prieš kenksmingas medžiagas (ligų sukėlėjus), tiek prieš nekenksmingas, bet genetiškai svetimas medžiagas. Taigi imunitetas – tai ne tik atsparumas infekcinėms ligoms. Bene tiksliausiai jį apibūdina imunulogo R. Petrovo pateiktas apibrėžimas. Imunitetas – tai organizmo apsaugos nuo substancijų, turinčių svetimos genetinės informacijos požymių, būdas. Tokia svetimą genetinę informaciją turi įvairūs mikroorganizmai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys) ir jų produktai – toksinai, medžiagų apykaitos produktai, baltymai, įvairios svetimų audinių ląstelės, taip pat pakitusios savos ląstelės, tarp jų ir vėžinės. Šis imuniteto apibrėžimas atitinka Berneto aksiomą, kuri teigia, kad esminė imuniteto mechanizmo paskirtis – atskirti savą ir svetimą genetinę informaciją.
IMUNITETO RŪŠYS
Imunitetas skirstomas į įgimtą (natūralų), arba rūšinį, ir įgytą. Įgimtas (rūšinis) imunitetas būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Jis paveldimas, todėl kartais vadinamas genetiniu (konstituciniu). Tokio imuniteto pavyzdys gali būti žmogaus naimlumas gyvūnų ar augalų ligų sukėlėjams (pvz., šunų arba galvijų marui, ir kt.) Savo ruožtu daugelis gyvūnų neimlūs žmogaus infekcinių ligų sukėlėjams, pavyzdžiui: gonorėjos, sifilio, skarlatinos ir tymų, meningito bei kitų ligų sukelėjams.
Įgimtas imunitetas susiformavo per ilgą makroorganizmo ir mikroorganizmų tarpusavio sąveikos evoliucijos laikotarpį. Įtakos jam galėjo turėti ir natūrali atranka, ir kintamumo reiškiniai, ir prisitaikymo prie išorės aplinkos galimybės, ir kiti dar nežinomi faktoriai.
Nors natūralus imunitetas yra tobuliausia ir patvariausia neimlumo forma, vis dėlto jis neabsoliutus. Jau L. Pasteras, kad vištos sumažėjus jų kūno temperatūrai, nugaišta nuo juodligės, kuriai šiaip jau būna atsparios. Arba pavyzdžiui galima užkrėsti juodlige balandžius, kurie turi įgimtą imunitetą šiai funkcijai, jaigu prieš tai jie apnuodijami alkoholiu. Natūraliam imunitetui tam tikrą reikšmę gali turėti rasinės ir genetinės organizmo ypatybės.
Įgytas imunitetas. Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę kai kuriomis užkrečiamomis ligomis, kartotinai nesusirgdavo salugydami arba artimai bendraudami su ta pačia liga sergančiais ligoniais. Taigi persirgęs žmogus tampa neimlus tai ligai, jis įgyja imunitetą. Tačiau tokiam imunitetui būdingas specifiškumas, nes kitų infekcinių ligų sukėlėjams jis būna jautrus.
Imunitetas įgyjamas dviem būdais:
1. Persirgus tam tikra infekcine liga;
2. Imunizuojant (vakcinizuojant) nuo tos ligos. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-03-02
DalykasBiologijos referatas
KategorijaBiologija
TipasReferatai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai4
Dydis19.72 KB
AutoriusInga
Viso autoriaus darbų13 darbų
Metai2004 m
Klasė/kursas0
Mokytojas/DėstytojasV. Lukauskaitė
Švietimo institucijaKlaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Imunitetas (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 9 puslapiai 
  • Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla
  • V. Lukauskaitė
  • 2004 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą